|
|
|
|
SKYDLIAUKĖ IR IMUNITETAS
|
|
Tinkamam skydliaukės funkcionavimui yra labai svarbi imuninės sistemos būklė. Viena iš dažniausių priežasčių, sutrikdančių skydliaukės veiklą yra autoimuninis tiroiditas. Kaip ir kiti autoimuniniai susirgimai, taip ir tiroiditas vystosi dėl sutrikusios sąveikos tarp genetinių, vidaus ir aplinkos faktorių. O už tinkamą šios sąveikos palaikymą būtent ir yra atsakinga mūsų imuninė sistema.
Autoimuninis tiroiditas - skydliaukės uždegimas, kurio metu imuninės sistemos ląstelės atakuoja nuosavas skydliaukės ląsteles, taip sutrikdydamos normalų skydliaukės funkcionavimą. Svarbiausios imuninės ląstelės, veikiančios autoimuninio tiroidito metu yra T limfocitai. Kol kas nėra tiksliai nustatyta, kas suaktyvina šių autoreaktyvių T limfocitų atsiradimą. Tačiau yra įrodymų, kad skydliaukės ląstelės, paveikus tam tikriems išoriniams faktoriams, pačios gali pradėti siųsti antigeninius signalus T limfocitams ir taip inicijuoti autoimuninius procesus. Išoriniais faktoriais gali būti virusinė infekcija, stresas, radiacija, jodo stoka ar perteklius, toksinai. Trečias reikšmingas autoimuninio proceso faktorius – genetika. Tiroiditu dažniau serga moterys, todėl jei šeimoje sirgo mama, didelė tikimybė kad ateityje gali susirgti dukros, anūkės.
Į autoimuninį procesą įtraukiami ir B limfocitai, nuo kurių priklauso antikūnų gamyba. Susidaro autoantikūnai – imunoglobulinai, nukreipti prieš nuosavus skydliaukės baltymus, kurie tampa autoantigenais. Nustatyta, kad autoantigenais gali tapti tiroglobulinas, tireostimuliuojančio hormono receptoriai, skydliaukės peroksidazė ir jos peptidai. Susidarę skirtingi tokių antigenų - antikūnų imuniniai kompleksai, gali skirtingai veikti skydliaukės ląsteles: stimuliuoti perteklinę skydliaukės hormonų gamybą, sukelti kitų imuninių ląstelių infiltraciją skydliaukės audinyje, skydliaukės ląstelių nekrozę ir t. t.
Autoimuninių sutrikimų metu sunku rasti tik vieną priežastį, sukėlusią patologinį procesą. Tai dar kartą patvirtina, kad imuninės sistemos veikla yra labai sudėtinga ir kaip svarbu palaikyti balansą tarp įvairių imuninės sistemos grandžių.
PLAČIAU APIE SKYDLIAUKĘ
|
| Skydliaukė (lot. glandula thyroidea) yra endokrininė liauka, sintetinanti ir išskirianti į kraują hormonus. Ji yra nedidelė, drugelio formos, susideda iš dviejų skilčių, kurios glaudžiasi priekinėje kaklo dalyje prie gerklų. Skydliaukės hormonai svarbūs kiekvienai organizmo ląstelei, nes jie reguliuoja medžiagų apykaitą, energijos gamybą, ląstelių diferenciaciją, audinių augimą, deguonies panaudojimą, šilumos gamybą. |
|
 |
|
Skydliaukės hormonai yra tiroksinas (T4) ir trijodtironinas (T3). Jų sintezei naudojamas jodas ir amino rūgštis tirozinas. Didžioji šių hormonų dalis kraujyje cirkuliuoja susijungusi su transportiniais baltymais, tokie hormonai būna neaktyvūs. O mažesnioji dalis laisvai cirkuliuojančių hormonų yra biologiškai aktyvūs ir patenka į ląsteles. Todėl tiriant skydliaukės hormonų kiekį kraujyje diagnostinę reikšmę turi laisvų (nesujungtų) hormonų nustatymas. Skydliaukės aktyvumą reguliuoja galvos smegenyse esantis pagumburis (lot. hypothalamus), kurio išskiriamas hormonas, duoda signalą pasmegeninei liaukai - hipofizei (lot. hypophysis), sintetinti tireostimuliuojantį hormoną (TSH), o šis skatina skydliaukę gaminti skydliaukės hormonus ir išskirti juos į kraują. Kai tik kraujyje sumažėja skydliaukės hormonų, iš smegenų siunčiami signalai jų sintetinti daugiau, ir atvirkščiai. Jei skydliaukė gamina hormonų per daug, išsivysto hipertirozė, o kai per mažai - hipotirozė.
Hipertirozei būdinga
Šilumos netoleravimas, karščio jutimas, prakaitavimas
Dirglumas, nervingumas, galvos skausmas
Silpnumas, miego sutrikimai
Širdies plakimai, didesnis kraujo spaudimas
Greita medžiagų apykaita, svorio kritimas, dažnesnis tuštinimasis
Mėnesinių ciklo, vaisingumo sutrikimas
Drėgna, švelni oda, slenka plaukai
Troškulys, padažnėjęs šlapinimasis
Gūžys, išverstakumas
Hipotirozei būdinga
Vangumas, silpnumas, mieguistumas, šalčio baimė
Lėta medžiagų apykaita, svorio augimas, vidurių užkietėjimas
Mėnesinių ciklo, vaisingumo sutrikimas
Sausa, šiurkšti oda, slenka plaukai
Sergamumas skydliaukės ligomis yra didelis (Lietuvoje serga 2-3 gyventojai iš 10). Manoma, kad sergančiųjų gali būti ir daugiau, nes ne visiems skydliaukės ligos yra diagnozuojamos. Taip yra todėl, kad kad dauguma simptomų yra nespecifiniai ir priskiriami kitoms ligoms ar amžiniams organizmo pokyčiams. Lengviau įtarti skydliaukės ligą, kada kakle atsiranda pastebimų mazgų ar difuzinis skydliaukės padidėjimas. Dabartiniu metu skydliaukės ligą diagnozuoti yra nesudėtinga iš laboratorinių skydliaukės hormonų tyrimų, taip pat skydliaukės ultragarsinio tyrimo, o prireikus ir punkcinės biopsijos rezultatų bei radiologinių tyrimų.
Serganti skydliaukė gali būti difuziškai padidėjusi, su vienu mazgu arba daug mazgų, taip pat ir mažai anatomiškai pakitusi. Kiekvienu šiuo atveju skydliaukės aktyvumas gali būtu sumažėjęs (hipotirozė) arba padidėjęs (tirotoksikozė), be to gali būti nustatoma ir eutireozė (kai aktyvymas normalus, t.y. skydliaukės gaminamų hormonų kiekis yra normos ribose).
Autoimuninis tiroiditas gali pasireikšti padidėjusiu skydliaukės aktyvumu - tirotoksikoze (Greivso liga), kai dėl per daug išskiriamų skydliaukės hormonų pagreitėja medžiagų apykaita. Tuomet krenta svoris, prakaituojama, vargina širdies plakimai, miego sutrikimai, nervingumas, rankų drebėjimas, netoleruojama šiluma. Jei liga negydoma, ilgainiui skydliaukės audinys atrofuojasi ir skydliaukė nepagamina reikiamo kiekio hormonų. Hipotirozei (Hašimoto tiroiditas) būdingi priešingi tirotoksikozei simptomai: vangumas, šalčio baimė, sausa ir šiurkšti oda, vidurių užkietėjimas, svorio augimas. Kai trūksta skydliaukės hormonų sunkiau pastojama, o trūkstant jų nėštumo metu atsiranda pavojus, kad vaisius neaugs.
Kadangi nuo skydliaukės veiklos priklauso medžiagų apykaita ir kitų hormonų veikla, dažnai randamas ryšys tarp skydliaukės veiklos sutrikimo ir padidėjusio kraujo spaudimo ar cholesterolio. Pastaruoju metu vis daugiau kreipiamas dėmesys į skydliaukės veiklos sutrikimą, kaip vieną iš didėjančio antsvorio priežasčių.
Skydliaukė ir jodas. Jodas būtinas skydliaukės hormonų gamybai. Jeigu su maistu gauname nepakankamai jodo, skydliaukė stengiasi dirbti aktyviau, o to pasekoje ji didėja ir išsivysto struma. Tačiau svarbu žinoti, kad nors jodas ir labai reikalingas skydliaukei, jo reikia labai mažo kiekio. Pakankamą jodo kiekį organizmas gauna, jei maistą sūdome joduota druska, kurios kad gauti reikiamą dienos jodo dozę užtenka 5 mg. Jodo perdozavimas ne mažiau, nei trūkumas yra kenksmingas skydliaukei ir kiekvienam individualiai gali paskatinti tiek skydliaukės veiklos suaktyvėjimą, tiek ir nusilpimą.
Skydliaukė ir selenas. Skydliaukės ląstelėse, vykstant hormonų sintezei ir kitiems biocheminiams procesams, nuolat susidaro dideli kiekiai laisvųjų radikalų. Juos neutralizuoja vidinė antioksidantų sistema - selenoproteinai, kurių svarbi sudedamoji dalis yra selenas. Selenoproteinai taip pat dalyvauja ir skydliaukės hormonų gamyboje. Be seleno, skydliaukė negali tinkamai panaudoti ir jodo. Todėl selenas skydliaukei yra ne mažiau svarbus, nei jodas. Selenoproteinai dalyvauja neaktyviam skydliaukės hormonui tiroksinui (T4) virstant aktyvia forma trijodtironinu (T3). Trūkstant seleno, šis skydliaukės hormonų sintezės procesas sutrinka. Tyrėjai pastebi, kad vietovėse, kur mažiau seleno gaunama su maistu, dažniau pasireiškia ir skydliaukės veiklos sutrikimų.
|
Literatūra
1. Seleno reikšmė skydliaukės hormonų apykaitai ir seleno trūkumo įtaka skydliaukės hormonų bei jodo apykaitai. Arthur JR, Nicol F, Beckett GJ. Biol Trace Elem Res. 1992 Apr-Jun;33:37-42.
|
|
|
