IMUNITETAS IR VĖŽYS
Bet kuris vėžys prasideda nuo vienos ląstelės, kuri dėl negrįžtamų branduolio DNR pakitimų pradeda vis labiau keistis ir nekontroliuojamai daugintis. Veikiant žalingiems išorės faktoriams ir dėl vidinių ląstelės medžiagų apykaitos sutrikimų, DNR pažeidimų ląstelėse susidaro nuolat, bet ne kiekvienu atveju iš jų išsivysto vėžys. Organizmas turi gynybinę sistemą, galinčią šiuos pažeidimus pataisyti, o nepataisomais atvejais, sunaikinti pakitusias ląsteles. Už šį procesą yra atsakingas imunitetas. Ir tik kai imuninė sistema veikia nepakankamai efektyviai, atsiranda disbalansas tarp imuninių ląstelių reagavimo ir vėžinių ląstelių dauginimosi greičio, tuomet vystosi liga.
Kaupiantis masei piktybiškai pakitusių ląstelių, jos perauga organo ribas ir gali išplisti į aplinkinius audinius bei krauju ar limfa nukeliauti į kitus organus ir sudaryti metastazes. Išplitusios vėžinės ląstelės sutrikdo pažeistų organų funkcijas ir galiausiai viso organizmo funkcionavimą. Piktybiniai navikai (vėžys) nuo gerybinių navikų skiriasi būtent tuo, kad jie išplinta už organo ribų, metastazuoja. Gerybinių navikų ląstelės būna geriau diferencijuotos, t.y. mažiau skiriasi nuo normalių, dauginasi lėčiau ir nemetastazuoja.
Vokietijos mokslininkas, Nobelio premijos laureatas Paul Erlich, dirbęs imunologijos srityje, dar 1909 metais iškėlė mintį, kad kovoje su vėžiu svarbiausia yra mūsų imuninė sistema, kuri turi atpažinti ir sunaikinti pakitusias ląsteles. Imuninė gynyba yra labai sudėtinga. Tinkamas imuniteto funkcionavimas priklauso nuo organų, kuriuose gaminamos ir bręsta imuninės ląstelės veiklos bei nuo gausybės organizme cirkuliuojančių imuninių ląstelių ir jų išsskiriamų medžiagų tarpusavio sąveikos.
Pirmosios imuninės ląstelės, kurios turi atpažinti, reaguoti ir sunaikinti organizme susidariusias piktybines ląsteles yra įgimto imuniteto ląstelės: dendritinės ląstelės, makrofagai ir natūralūs žudikai (NK ląstelės). Jos yra efektyviausios kai tik pradeda formuotis navikinės ląstelės. Šios pirmosios gynybinės grandies ląstelės, aptikusios svetimui organimui ląsteles, siunčia signalus kitoms imuninėms ląstelėms – limfocitams, kurių yra keletas rūšių.
T limfocitai ir B limfocitai turi dar daugiau galių reaguoti į svetimas organizmui medžiagas, naikinti pakitusias, supiktybėjusias ląsteles. T limfocitai helperiai, atpažinę naviko ląstelių paviršiaus antigenus, pradeda gaminti citokinus - medžiagas perduodančias signalus ir reguliuojančias kitų imuninių ląstelių veiklą. Pavyzdžiui, gama interferoną - stimuliuojantį makrofagus ir NK ląsteles. B limfocitai sintetina specifinius antikūnus, kurie prisijungę prie antigenų, svetimas organizmui ląsteles padaro lengviau atpažįstamas ir sunaikinamas. Citotoksiniai T limfocitai patys tiesiogiai gali sunaikinti vėžines ląsteles, išskirdami specialų baltymą perforiną. Šis baltymas vėžinės ląstelės sienelėje padaro skylutes, per kurias, išėjus ląstelės skysčiams ir kitoms medžiagoms, sutrinka ląstelės gyvavimas. Kai vėžinių ląstelių daugėja, svarbiausia gynybine grandimi tampa T limfocitai, kurie patys naikina vėžines ląsteles ir reguliuoja visų kitų imuninės sistemos grandžių darbą.
Kodėl sutrika imuninis atsakas ir navikas pradeda nekontroliuojamai augti? Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą negalima. Kadangi imuninės gynybos veiklą lemia daug faktorių, todėl ir sutrikimų gali būti įvairiausių. Dėl vidinių ląstelės metabolinių reakcijų ar išorinių cheminių kancerogenų, jonizuojančios spinduliuotės ir kitų DNR stabilumą sutrikdančių faktorių, atsiradus DNR pažeidimų, kurių pati ląstelė nebesugeba pataisyti, turėtų įsijungti ląstelės susinaikinimo - apoptozės mechanizmas. Tačiau šis mechanizmas taip pat gali sutrikti ir todėl pakitusi ląstelė dauginasi toliau. Imuninės ląstelės tokias pakitusias ląsteles turėtų sunaikinti atpažinusios jas pagal tam tikrus baltymus – antigenus. Tačiau navikinės ląstelės sugeba savo antigenus taip susilpinti ar paslėpti, kad imuninės ląstelės jų neatpažįsta. Besistengdamos išlikti navikinės ląstelės gali gaminti medžiagas, slopinančias imunines reakcijas, atakuojančias ir naikinančias pačias imunines ląsteles. Viena iš tokių medžiagų yra transformuojantis augimo faktorius (TGF beta), kurio dėka susidaro palankesnės sąlygos navikui augti ir metastazėms plisti. Yra nustatyta ir kitų medžiagų, palankiai veikiančių vėžio progresavimą ir susilpninančių imuninę gynybą. Be to, šias medžiagas gali išsskirti ne tik pačios vėžinės ląstelės, bet ir makrofagai bei kitos organizmo ląstelės. Nuolat aktyvinamos imuninės ląstelės gali ne tik slopinti vėžio vystymąsi, bet ir suaktyvinti. Todėl kontroliuojant piktybinius procesus, svarbiausias yra imuninės sistemos veiklos balansas.
Kiekvienas gerai žino, kad tinkamai funkcionuojanti imuninė sistema saugo mus nuo peršalimo ligų. Taip pat gerai turėtume suprasti, kad ir apsaugoje nuo vėžinių ligų svarbiausias yra mūsų imunitetas. Tik imuninės sistemos kova su vėžiu yra nepalyginamai sudėtingesnė. Todėl ir įprastų priemonių, padedančių imunitetui įveikti peršalimą, kovoje su vėžiu nepakanka.
APOPTOZĖ
Apoptozė – tai programuota ląstelių mirtis, palaikanti organizme reikiamą ląstelių skaičių, užtikrinanti tvarkingą ląstelių dauginimąsi, pakitusių, navikinių, virusais užsikrėtusių ląstelių sunaikinimą nepažeidžiant sveikųjų. Dėka šio proceso palaikoma viso organizmo homeostazė, taip pat ir imuniteto balansas, reikiamas imuninių ląstelių kiekis. Apoptozės būdu yra naikinamas autoimuninių reakcijų metu susidaręs autoreakatyvių limfocitų perteklius, palaikoma priešvirusinė ir priešvėžinė organizmo gynyba.
Esant neefektyviems apoptozės procesams sutrinka vėžinių pakitimų kontrolė (pakitusios ląstelės dauginasi toliau, atsiranda jų atsparumas imuninės sistemos poveikiui bei vaistams), nekontroliuojamai vyksta autoimuninės reakcijos (nesunaikinami autoreaktyvūs limfocitai). Ir atvirkščiai - per daug aktyviai vykstanti apoptozė gali lemti neurodegeneracinių ligų (Alzheimerio, Parkinsono, amiotrofinės sklerozės ir kt.) vystymąsi.
Apoptozės procesas reguliuojamas genetiškai. Jis ląstelėje aktyvuojamas po signalo, kuris gali ateiti dviem keliais – iš išorės per ląstelės žūties receptorius arba iš vidaus, dalyvaujant mitochondrijoms, išssiskyrus tam tikroms medžiagoms. Kadangi apoptozės procesas koduojamas genuose, bet kurie šių genų pakitimai gali sutrikdyti apoptozę. Jau yra nustatyta genų, kurių mutacijos sutrikdo savalaikį vėžinių ląstelių sunaikinimą. Beveik pusės gerai žinomų navikų ląstelėse randamas neaktyvus genas p53, kuris normaliai turėtų veikti kaip priešvėžinis baltymas. Esant šio geno mutacijai sutrinka ląstelės DNR pakitimų atitaisymas, ko pasekoje toliau vystosi piktybiniai pokyčiai, o neveiklus p53 genas neįjungia vidinio pažeistos ląstelės susinaikinimo mechanizmo. Išoriniu būdu apoptozė aktyvuojama dalyvaujant citotoksiniams T limfocitams, kurie prisijungę prie vėžinių ląstelių išorės receptorių sukelia apoptozę. Tai dar kartą patvirtina kad imuninės sistemos veikla visuose kovos su vėžiniais pakitimais etapuose yra labai reikšminga. O šių apoptozės mechanizmų tyrimai padeda atskleisti daugiau vėžio gydymo galimybių, kurti specifinius vaistus, veikiančius tik vėžines ląsteles.
IMUNITETAS IR CHEMOTERAPIJA
Onkologinės ligos metu imuniteto veikla gali sutrinkti ir dėl paties vėžio toksinio poveikio visam organizmui, ir dėl gydymo metu pasireiškusio šalutinio vaistų poveikio.
Chemoterapija – tai vėžio gydymas specialiais vaistais, kuriems veikiant vėžinės ląstelės nustoja dalintis ir žūva. Piktybinių navikų ląstelės dauginasi nekontroliuojamai greitai. Todėl chemoterapiniai vaistai nukreiptai veikia prieš greitai besidauginančias ląsteles. Tačiau yra sveikų organizmo ląstelių, kurioms taip pat būdingas greitas atsinaujinimas, todėl chemoterapinio gydymo metu nukenčia ir šios ląstelės. Tokios yra imuninės ląstelės, bei kitos kaulų čiulpuose gaminamos ląstelės: eritrocitai, trombocitai, o taip pat odos, plaukų folikulų, virškinamojo trakto gleivinės ląstelės. Dėl šios priežasties, chemoterapinio gydymo metu pasireiškia būdingas šalutinis poveikis: slenka plaukai, atsiranda burnos, skrandžio, žarnyno gleivinės pakitimų, dingsta apetitas, pykina, viduriuojama. Dėl sumažėjusio eritrocitų skaičiaus vystosi mažakraujystė, dėl sumažėjusio grūdėtųjų leukocitų (granuliocitų) kiekio susilpnėja atsparumas infekcijoms, o sumažėjus limfocitų, mažėja ir priešvėžinio imuniteto veikimas. Vėliau gali atsirasti nervų sistemos, širdies ir kitų vidaus organų pakenkimo požymių.
Šalutinių reiškinių stiprumas kiekvienu atveju būna nevienodas ir priklauso tiek nuo bendros organizmo būklės, tiek ir nuo konkrečių chemoterapinio vaisto savybių, chemoterapinių vaistų derinio. Dėl chemoterapinių vaistų poveikio kraujo ir kaulų čiulpų ląstelėms ir dėl paties vėžinio darinio toksinio poveikio visam organizmui, silpsta imuninės sistemos efektyvumas. O tai mažina organizmo galimybes efektyviai kovoti su vėžiu. Todėl imuninės sistemos aktyvumo palaikymas labai svarbus. Yra žinoma, kad ir chemoterapija veikia efektyviau, kai naviko židinyje būna daugiau susikaupę imuninių ląstelių – T limfocitų. Todėl chemoterapija skiriama tam tikrais intervalais, kad tarpuose tarp chemoterapijos kursų, pažeisti sveikieji audiniai vėl atsinaujintų. Chemoterapijos trukmė ir ciklų skaičius parenkama individualiai pagal naviko tipą, lokalizaciją bei bendrą organizmo būklę.
Chemoterapija vėžio gydymui gali būti taikoma viena ir derinyje su spinduliniu ar chirurginiu gydymu. Kai chemoterapija derinama kartu su radioterapija, toks gydymas vadinamas chemospinduliniu. Iki auglio operacijos skiriama chemoterapija vadinama neoadjuvantine. Ja siekiama sumažinti vėžinio darinio apimtį, kad operuojant būtų galima lengviau pašalinti visą naviką. Po chirurginio auglio gydymo skiriama chemoterapija vadinama adjuvantine. Ji taikoma tada, kai navikas buvo labiau išplitęs ir reikia sunaikinti galimai likusias vėžines ląsteles, kad vėžys neatsinaujintų. Taip pat chemoterapinis gydymas yra taikomas kai navikas yra išplitęs ir nėra galimybės jį chirurginiu būdu pašalinti. Tokia chemoterapija siekiama sumažinti naviko apimtį, stabdyti jo plitimą ir palengvinti vėžio sukeliamus simptomus.
IMUNINĖS SISTEMOS ORGANAI
Jie vadinami limfiniais organais, nes čia kaupiasi imuninės ląstelės – limfocitai. Limfinius organus tarpusavyje jungia limfagyslių tinklas. Imuninės ląstelės keliaudamos limfa ir krauju patenka į kitus organus, gleivines.
Kaulų čiulpai yra kraujodaros ir imuninių ląstelių augimo, brendimo vieta, iš kurios ląstelės patenka į bendrą kraujotaką. Imuninės ląstelės pradeda vystytis kaulų čiulpuose iš kamieninių ląstelių. Iš šių toliau diferencijuojasi į mieloidines ir limfoidines ląsteles. Iš mieloidinių ląstelių pirmtakų vystosi už pirminę gynybą atsakingos ląstelės: neutrofilai (kontaktuoja su mikrobais, juos ryja ir siunčia signalus kitoms imuninėms ląstelėms), monocitai, makrofagai (ryja svetimkūnius ir perduoda signalus kitoms imuninėms ląstelėms), eozinofilai (kontaktuoja su parazitais, kartu su bazofilais dalyvauja alerginėse reakcijose) ir kt. Iš limfoidinių ląstelių pirmtakų vystosi limfocitai - imuninės ląstelės dalyvaujančios sudėtingesnėse imuninėse reakcijose. Limfocitai – negrūdėtų leukocitų rūšis. Limfocitai skirstomi į T ir B limfocitus.
T limfocitai. Jie atpažįsta ir naikina vėžines, virusais užsikrėstusias ar kitaip pakitusias ląsteles bei reguliuoja visų kitų imuninės sistemos ląstelių, dalyvaujančių organizmo apsaugoje, veiklą. Skirtingai nuo kitų imuninių ląstelių, T limfocitų subrendimui reikalinga užkrūčio (Thymus lot.) liauka. Subrendę T limfocitai pasiskirsto limfiniuose organuose: blužnyje, limfmazgiuose, kaulų čiulpuose, o daugiausiai jų būna kraujyje, kad cirkuliuodami po visą organizmą galėtų greitai aptikti pakitusias ląsteles. Jie reaguoja į svetimus baltymus – antigenus, kuriuos turi virusais užkrėstos, vėžinės ląstelės.
CD4 T limfocitai helperiai skatina B limfocitus gaminti antikūnus, koordinuoja kitų rūšių T limfocitų ir visų kitų imuninių ląstelių veiklą. CD8 citotoksiniai T limfocitai sugeba sunaikinti infekuotas ir vėžines ląsteles prisijungdami prie jų mirties receptorių ir sukeldami apoptozę arba tiesiogiai perforuodami tokių ląstelių sienelę.
Kad tinkamai funkcionuotų imuninė sistema labai svarbus balansas tarp CD4 ir CD8 T limfocitų. Todėl vertinant imuninę būklę yra stebimas imunoreguliacinis indeksas - CD4/CD8 T limfocitų santykis
B limfocitai yra atsakingi už humoralinį imunitetą. Jų daugiausiai būna apie limfmazgius, limfmazgiuose ir blužnyje. B limfocitai savo paviršiuje turi receptorių, prie kurių prisijungus antigenui, B limfocitai virsta atminties arba plazminėmis ląstelėmis. Atminties ląstelėse kaupiama informacija apie tam tikrą antigeną, todėl kitą kartą sutikusios tą patį antigeną jos virsta plazminėmis ląstelėmis, gebančiomis greitai gaminti specifinius tam antigenui antikūnus – imunoglobulinus. Šiuos B limfocitų veiklos procesus reguliuoja T limfocitai.
Limfmazgių yra beveik visame organizme, išskyrus kaulus, smegenis, pėdas ir plaštakas. Jie telkiasi palei limfagysles po 10 - 20, o tokios jų grupelės vadinamos sritiniais limfmazgiais. Kiekvienas limfmazgis būna įsiterpęs į limfagyslę, o jį gaubiančiame dangale esantys lygieji raumenys susitraukdami skatina tekėti limfą. Limfmazgių vidus sudarytas iš skaidulų ir retikulinių ląstelių. Retikulinės ląstelės fagocituoja (praryja ir suardo) įvairiausius su limfa atitekėjusius mikrobus, dulkes, suirusias lasteles, taip pat ir vėžines ląsteles. Patenkant dideliam kiekiui įvairiausių naikintintų medžiagų, jos apgaubiamos jungiamuoju audiniu ir limfmazgiai padidėja. Jie taip pat didėja ir uždegimo metu, kai uždegiminės medžiagos patenka iš gretimo limfmazgiui regiono.
Užkrūčio liauka – čiobrialiaukė gamina biologiškai aktyvią medžiagą timoziną, kuris lemia kamieninių ląstelių kaulų čiulpuose skaidymąsi į T limfocitus, kurie subręsta užkrūčio liaukoje.
Blužnis – imuninės sistemos ir kraujodaros organas, gaubiamas kapsulės. Didesnę jos minkšto vidaus dalį sudaro raudonoji pulpa (mikštimas), kurioje susitelkia eritrocitai, trombocitai, makrofgai, limfocitai, plazminės ląstelės. Blužnis veikia kaip kraujo filtras. Per ją pratekant kraujui pašalinami pasenę ar pažeisti eritrocitai, trombocitai, leukocitai, tap pat ir svetimos organizmui medžiagos. Šį valantį darbą atlieka blužnyje susikaupę makrofagai. Baltojoje pulpoje gaminami limfocitai ir monocitai.
Tonzilės – limfoidinio audinio sankaupos ryklėje. Kartu su limfiniais folikulais, esančiais gerklose, nosiaryklėje (adenoidais) sudaro barjerą, trukdantį patekti į organizmą svetimoms medžiagoms, mikrobams.
Literatūra:
1.Onkologija šeimos gydytojui. I dalis. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, 2008.
2.Medicinos enciklopedija. I dalis. Valstybinė enciklopedijų l-kla, 1990.
3.Medicinos enciklopedija. II dalis. Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1991 – 1994.
4.Birutė Kazbarienė. Navikas ir imunitetas. Medicina, Kaunas, 2009; 45(2).
5.Vaiva Lesauskaitė, Laima Ivanovienė. Programuota ląstelių mirtis: molekuliniai mechanizmai ir jų nustatymo metodai. Medicina, Kaunas, 2002; 38 tomas, Nr. 9.
6.www.cancer.gov
7.www. cancerresearch.org
TAI, KO REIKIA TAVO IMUNITETUI
