„Atsitiktinumas dažnai ateina pagalbon tiems, kurie patys nesėdi sudėję rankų.“ Andre Morua „Aleksandro Flemingo gyvenimas“

Šie rašytojo Andre Morua žodžiai pasakyti knygoje apie garsaus mokslininko A. Flemingo atradimą, padovanojusį pasauliui antibiotiką peniciliną, gali būti pritaikyti daugeliui mokslo atradimų. Jie tinka ir Gesavit (Penoxal) atveju.

ATRADIMAS, SUTEIKIANTIS DAUGIAU GALIMYBIŲ

Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje Ararato kalno apylinkių dirvožemyje mikrobiologams pavyko atrasti unikalų mikroorganizmą, morfologiškai priklausantį mikroskopinių grybelių Penicillium oxalicum šeimai. Naujoji mikrooraganizmų rūšis buvo pavadinta P. oxalicum var. Armeniaca. Pirmiausiai mokslininkus sudomino šio mikroorganizmo augant išskiriama raudona medžiaga, pasižyminti dažančiomis savybėmis. Todėl ji buvo tyrinėjama kaip dažiklis. Vertinant šios natūralios medžiagos, pagal cheminę struktūrą priskiriamos antrachinonams, savybes buvo nustatyta, kad ji yra ne tik saugi, netoksiška, bet ir turi daugiau gerų savybių, dėl kurių gali būti daug vertingesnė farmakologijoje, nei naudojama maisto pramonėje kaip dažiklis. Didžiausią mokslininkų susidomėjimą sukėlė šios natūralios medžiagos antivėžinis poveikis.
Iki tol, kol naujai atrasta medžiaga buvo pradėta tyrinėti kaip farmacinis produktas, reikėjo nemažai laiko, kad būtų sukurta jos išgavimo technologija ir ištirtos savybes. Tiriant paaiškėjo, kad šios medžiagos fiziko – cheminės savybės yra labai palankios, nes norint ją naudoti kaip farmacinę medžiagą nereikia keisti natūralios medžiagos struktūros. Atlikti toksikologiniai, mutageniškumo ir kiti tyrimai patvirtino, kad tai netoksiška ir saugi vartoti medžiaga. Toliau buvo atliekami antivėžinio poveikio tyrimai. Ypač geri rezultatai buvo gauti atliekant tyrimą su eksperimentinėmis pelėmis, kurioms buvo implantuota žmogaus storosios žarnos vėžio ląstelių. Tiriamoji medžiaga sulėtino auglio augimą net iki 74% (lyginant su kontroline grupe). Taip pat buvo nustatyta, kad ši medžiaga, slopindama vėžinių ląstelių augimą, nesukėlė jokio šalutinio poveikio ar toksinių pokyčių organuose. Turimi duomenys leidžia manyti, kad ji veikia balansuodama imuninę sistemą ir reguliuodama apoptozę. O tai yra natūralus organizmo vidinės pusiausvyros palaikymo ir apsaugos būdas. Imuniteto - mūsų „gydytojo ir sargo“ pareiga aptikti ir pataisyti pažeidimus, o nepataisomais atvejais, sunaikinti pakitusias, svetimas organizmui ląsteles. Deja, jis taip pat yra pažeidžiamas ir imuninė kontrolė ne visada veikia taip, kaip turėtų. Todėl atradimas ir pritaikymas praktikoje medžiagų, padedančių imunitetui tinkamai vykdyti savo funkcijas, yra labai reikšmingas.