Mažakraujystė
Mažakraujystė, dar vadinama anemija, tai būklė, kai kraujyje sumažėja eritrocitų (raudonųjų kraujo kūnelių) ir hemoglobino. Eritocituose esantis hemoglobinas sujungia deguonį, kuris šių ląstelių su krauju yra išnešiojamas po visą organizmą. Sumažėjus hemoglobino, dėl deguonies stokos jaučiamas silnumas, mieguistumas, greičiau pavargstama dirbant įprastus darbus, sunku susikaupti, gali mirgėti akyse, spengti ausyse, padažnėja pulsas, pakinta apetitas. Apetito pokyčiai būna tokie, kad norisi valgyti neįprastų dalykų, pavyzdžiui molio, kreidos. Sergant mažakraujyste silpnėja plaukai, nagai, pablykšta oda ir gleivinės. Lengviausiai pamatyti blyškias gleivines apažiūrint apatinio voko vidų. Sveikų, net ir labai baltos odos žmonių, vidinio voko gleivinė būna rausva. Sergant mažakraujyste, voko gleivinė būna blyški. Mažakraujystės priežasčių yra labai daug. Jas galima suskirstyti į kraujo gamybos sutrikimus ir nukraujavimą. Nukraujavimas gali būti dėl žaizdų, gimdymo, gausių mėnesinių, kai kraujo netenkama dėl virškinimo trakto žaizdų, piktybinių auglių, hemorojaus įtrūkimų. Kraujo gamyba sutrinka dėl trūkumo kraujodarai reikalingų medžiagų arba dėl kaulų čiulpų ligų, kurios pažeidžia eritrocitų gamybos vietas. Yra ir labai retų, įgimtų kraujo gamybos sutrikimo ligų. Dažniausios mažakraujystės priežastys yra blogas pasisavinimas arba trūkumas mityboje kraujo gamybai reikalingų medžiagų. Viena iš dažniausiai pasitaikančių - geležies stoka. Beveik du trečdaliai viso organizme esančio geležies kiekio yra eritrocituose, hemoglobino sudėtyje. Geležis esanti hemoglobine panaudojama daug kartų. Kai eritrocitai suyra (jie gyvuoja apie keturis mėnesius), geležis nunešama į kaulų čiulpus, kur vėl panaudojama naujų eritrocitų gamybai. Dalis su maistu gaunamos geležies yra panaudojama hemoglobino gamybai, o kita dalis kaupiama atsargai. Todėl jei dėl įvairiausių priežasčių netenkama kraujo arba su maistu gaunama per mažai geležies, pradedamos naudoti jos atsargos ir tik po to vystosi mažakraujystė: mažiau pagaminama eritrocitų, jie būna mažesni, su mažesne, nei norma hemoglobino koncentracija. Trūkstant vitamino B12 (ciankobalamino) ir/arba folio rūgšties vystosi megaloblastinė anemija. Ji susijusi su DNR sintezės sutrikimu, kurios metu pirmiausiai pažeidžiamos greit atsinaujinančios ląstelės – kraujo ir virškinimo trakto gleivinės. Ši mažakraujystės forma dažnesnė griežtiems vegeterams. Gali būti mažakraujystė, kai vitamino B12 mityboje pakanka, tačiau dėl skrandžio ir žarnyno ligų trūksta medžiagos, reikalingos pasisavinti vitaminą B12. Yra ir kitų, retesnių mažakraujystės formų. Todėl įtarus mažakraujystę labai svarbu konsultuotis su gydytoju, kad būtų tiksliai nustatytos priežastys ir parinkta tinkama jų korekcija, t.y. paskirtos vartoti reikiamomis dozėmis trūkstamos medžiagos, diagnozuotos ir gydomos ligos, sukėlusios mažakraujystę. Mažakraujystės profilaktikai rekomenduojama valgyti tokių maisto produktų, kuriuose yra daugiau geležies, folio rūgšties, vitamino B12: jautienos, vištienos, kepenų, žalialapių daržovių, pavyzdžiui špinatų, brokolių, salotų, uogų, vaisių. Ypač svarbu užtikrinti greitai augančių vaikų, mergaičių prasidėjus mėnesinėms, nėščiųjų ir krūtimi maitinančių moterų organizmą kraujo gamybai reikalingomis medžiagomis.
Naudingos medžiagos
Geležis. Ji yra kraujo sudėtinė dalis, būtina raudonųjų kraujo kūnelių - eritrocitų gamybai. Čia geležis yra sudėtyje hemoglobino, kuris organizme perneša deguonį. Dar geležies yra sudėtyje baltymo mioglobino, kuris dalyvauja deguonies ir anglies dvideginio apykaitoje. Taip pat geležis įeina į kai kurių organizmo fermentų sudėtį. Geležies gauname valgydami mėsą, kepenis, inkstus, pupeles, žirnius, lapines daržoves, avižų kruopas, riešutus, krevetes. Daug geležies turi dilgėlių lapai, bruknių ir spanguolių uogos. Arbata ir pienas mažina geležies pasisavinimą. Geležies pasisavinimą gerina vitaminas C. Rekomenduojama geležies paros norma vyrams yra apie 10 mg, moterims - apie 15 mg, o nėštumo ir žindymo metu jos poreikis padidėja iki 20 - 25 mg. Paaugliams geležies reikia nuo 12 iki 18 mg, vaikams nuo 5 iki 10 mg. Geležies būna vienos tablečių, kapsulių ar tirpalo forma. Taip pat jos būna sudėtiniuose maisto papilduose, kur geležis derinama su jos pasisavinimą gerinančiais ir kraujo gamybai reikalingais B grupės vitaminais, folio rūgštimi, vitaminu C. Kadangi nėštumo ir kūdikio žindymo metu padidėja geležies poreikis, todėl geležies būna ir moterims skirtų maisto papildų sudėtyje. Kai kurių multivitaminų sudėtyje irgi būna geležies. Maisto papilduose, skirtuose papildyti mitybą geležimi, paprastai geležies būna rekomenduojama paros norma - apie 15 - 18 mg. Tokio kiekio per parą užtenka vartoti geležies trūkumo prevencijai. Yra ir vaistinių geležies preparatų, skirtų geležies stokos mažakraujystei gydyti, kuriuose dozės yra daug didesnės - nuo 100 mg parai. Tokias dozes skiria gydytojas, stebėdamas kraujo hemoglobino ir feritino kiekį. Be tyrimų ir gydytojo paskyrimo didesnių nei rekomenduojama paros dozė geležies preparatų vartoti nepatariama. Reikia žinoti, kad vartojant geležies preparatų, gali pajuosti išmatos. Tai nėra pavojinga, nes tamsią spalvą suteikia likusi žarnyne nepasisavinta geležis. Jei maisto papildai su geležimi sukelia pykinimą, kad to išvengti, patariama jų gerti valgio metu. Plačiau ...
Vitaminas B12. Ciankobalaminas, dar vadinamas kraujo ir nervų vitaminu. Maiste esantis vitaminas B12 yra susijungęs su baltymais. Todėl jo pasisavinimui labai svarbi skrandžio rūgštis, kuri išlaisvina vitaminą B12 iš baltymų junginio. Skrandžio gleivinė gamina vidinį Kastlio faktorių, kuris reikalingas vitamino B12 pasisavinimui žarnyne. Dėl skrandžio ligų ar operacijos, sumažėjus šio faktoriaus, vystosi vitamino B12 trūkumas organizme, nes jo nepakankamai pasisavinama. Vitaminas B12 glaudžiai sąveikauja su folio rūgštimi. Jie abu reikalingi kraujodarai ir genetinės informacijos perdavimui DNR ir RNR. Trūkstant vitamino B12 išsivysto megaloblastinė anemija, kuriai būdinga dideli, greit pažeidžiami eritrocitai ir mažas hemoglobino kiekis. Ilgalaikis B12 vitamino trūkumas gali sąlygoti ir neurologinius sutrikimus. Šio vitamino augaliniuose produktuose beveik nėra. Vitaminas B12 aptinkamas kepenyse, inkstuose, širdyje, mėsoje, žuvyje, piene, kiaušiniuose. Su amžiumi, sergant skrandžio, žarnyno ligomis vitamino B12 pasisavinimas mažėja. Rekomenduojama vitamino B12 paros norma paaugliams ir suaugusiems yra 3 mikrogramai, mažesniems vaikams - nuo 2 iki 2,5 mikrogramo per parą. Vegetarams reikia būtinai vartoti papildomai vitamino B12. Vitamino B12 būna visų multivitaminų sudėtyje. Čia dažniausiai jo dozė būna artima rekomenduojamai paros normai. B grupės vitaminų kompleksų sudėtyje ar deriniuose su geležimi, folio rūgštimi, vitamino B12 būna didesnės dozės - pavyzdžiui apie 10 mikrogramų. Vitamino B12 trūkumo mažakraujystei gydyti yra vitamino B12 vaistai, kurie leidžiami net po 1000 mikrogramų per parą. Didelės vitamino B12 dozės gali sukelti sunkias alergines reakcijas, todėl jas vartoti galima tik gydytojui paskyrus. Plačiau ...
Folio rūgštis. Ji reikalinga eritrocitų brendimui kaulų čiulpuose. Natūralių folatų daugiausiai yra žalialapėse daržovėse: petražolėse, špinatuose, salotose. Taip pat kepenyse, inkstuose, kiaušiniuose, piene, alaus mielėse. Šviesoje bei šiluma apdorojant maistą didelė dalis folio rūgšties prarandama. Suaugusiems rekomenduojama folio rūgšties paros norma yra 300 mikrogramų, paaugliams - nuo 150 iki 200 mikrogramų, vaikams nuo 30 iki 80 mikrogramų. Nėščioms ir žindančioms moterims folio rūgšties reikia daugiau: nėščioms - nuo 400 iki 800 mikrogramų, žindyvėms - apie 480 mikrogramų. Folio rūgšties gali būti vienos, sudėtyje visų tradicinių multivitaminų preparatų ir maisto papilduose, skirtuose moterims vartoti nėštumo ir žindymo metu. Taip pat folio rūgšties būna B vitaminų kompleksų ir kraujodarai reikalingų geležies ir vitaminų derinio preparatų sudėtyje. Plačiau ...
Vitaminas B6. Piridoksinas dalyvauja baltųjų ir raudonųjų kraujo kūnelių, hemoglobino gamyboje, vitamino B12 pasisavinime. Piridoksino yra daugelyje maisto produktų, bet nedideliais kiekiais - daržovėse, žuvies, mėsos ir pieno produktuose, mielėse, miltuose. Šiluma apdorojant maistą, apie 30 procentų šio vitamino suyra. Piridoksino vartojama kaip maisto papildyti mitybą ir kaip vaisto gydymui tam tikrų ligų: sideroblastinės anemijos (jos metu geležies trūkumo nebūna), seborėjinio dermatito, cheilozės, nervų ligų. Vitamino B6 reikia vidutiniškai 1,8 - 2,2 mg per parą. Jo būna visų multivitaminų sudėtyje, čia jo kiekis paprastai atitinka rekomenduojamą paros normą. Kaip kraujo gamybai svarbaus vitamino, piridoksino būna kai kurių maisto papildų sudėtyje derinyje su geležimi, folio rūgštimi, vitaminu C ir kitomis medžiagomis, naudingomis kraujodarai. Plačiau ...
Dilgėlė. Didžiosios dilgėlės lapai turi flavonoidų, chlorofilo, karotenoidų, vitaminų C ir K, B grupės vitaminų, mineralų: kalio, magnio, geležies,vario, mangano, natrio, chloro, silicio, sieros. Dilgėlės skatina hemoglobino gamybą, stabdo kraujavimą. Dilgėlių lapų užpilo naudinga vartoti moterims gausių mėnesinių metu, po gimdymo, nes jis mažina kraujavimą, didina gimdos tonusą ir gerina hemoglobino gamybą. Dilgėlių būna vienų arba vaistažolių mišiniuose, skirtuose organizmui stiprinti, šlapimo išsiskyrimui skatinti, plaukams stiprinti. Dilgėllių būna ir sudėtinių maisto papildų sudėtyje, derinyje su kitomis kraujodarai reikalingomis medžiagomis. Jei yra padidėjęs kraujo krešėjimas, dilgėlių preparatų vartoti nerekomenduojama. Plačiau ...
Kadangi kraujo gamybai reikalingų medžiagų gali būti įvairių sudėtinių maisto papildų sudėtyje, svarbu atkreipti dėmesį į kiekvieno jų sudėtį, dozes bei vartojimo rekomendacijas, nurodytas ant pakuotės. Jei šalia geležies ir kitų kraujo gamybai naudingų medžiagų maisto papildų dar vartojami multivitaminų preparatai, reikia atkreipti dėmesį ar multivitaminų sudėtyje nėra geležies, kad būtų išvengta geležies perdozavimo. Jei įtariama mažakraujystė, būtina gydytojo konsultacija ir ištyrimas, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė, ligos priežastys ir laiku paskirtas tinkamas gydymas.
